Knygos “Birželis kvietė į Kovą 1941-06-23 Lietuvos sukilimui atminti” knygos pristatymas M.Mažvydo bibliotekoje

M.Mažvydo bilbliotekoje 2021-06-16 vyko Lietuvos Birželio sukilimui atminti knygos “Birželis kvietė į Kovą” pristatymas. Dalyvavo knygos redakcinės kolegijos nariai: Audronius Ažubalis, Kostas Ivanauskas, Vytautas Landsbergis, Valdas Rakutis, Arvydas Sekmokas, Vidmantas Valiušaitis.

Skaityti toliau
Posted in Uncategorized | Leave a comment

Sovietinis holokaustas Lietuvoje 1940

Augustinas Idzelis

Posted in Uncategorized | Leave a comment

ATSIMINKIME 1941 BIRŽELIO 23-ąją, PAMINĖKIME TAUTOS SUKILIMO 80-metį

Šiemet birželio 23-ąją sukanka aštuoniasdešimt metų nuo Lietuvių Tautos sukilimo, kuris paskelbė atkuriamą Lietuvos valstybę ir Laikinąją Vyriausybę, vijo okupantą ir perėmė krašto administravimą anksčiau negu pasirodė vokiečių armijos daliniai.

Sukilimas buvo Lietuvių Tautos ginkluotos rezistencijos pradžia ir penkis dešimtmečius trukusios kovos už Lietuvos laisvę bei valstybinę nepriklausomybę istorinės reikšmės gairė. Nuo tada Lietuvių Tauta nesiliovė priešinusis okupantams. Keitėsi rezistencijos veikėjai ir organizacijos. Keitėsi rezistencijos formos ir metodai. Keitėsi net pozicijos, kuriose pasipriešinimas atkakliausiai reiškėsi. Tačiau nepakitusi liko dvasia, iš kurios tekėjo pasipriešinimo veiksmai. Dvasia, kuri reiškė pasiryžimą gyventi ir kurti laisvėje, pasiryžimą priešintis smurtu primetamam svetimam gyvenimo būdui. Dvasia, kuri atvedė Lietuvą ir į Kovo 11-ąją.
1941 sukilimas įsirikiavo Tautos istorijoje į kitų sukilimų eilę – šalia 1794 metų, šalia 1831 ir 1863 sukilimų. Taip pat šalia 1905-ųjų metų. Pagaliau šalia 1919-21 ir 1944-1954 metų kovų dėl laisvės. Tai vis Tautos ginkluotos kovos pastangos nusikratyti baltosios, carinės ir dar žiauresnės raudonosios, diktatūrinės Rusijos okupacija.
Prancūzų filosofas Ogiustas Komtas (Auguste Comte) yra sakęs, kad Tautą sudaro gyvieji ir mirusieji. Mūsų istorikas Vykintas Vaitkevičius rašo apie „piliakalniuose ir pilių požemiuose miegančią ir tuoj prabusiančią lietuvių kariuomenę“, kuri XIX a. pabaigoje „žadino viltį, kad Tėvynė netrukus bus išvaduota iš svetimųjų priespaudos“.
Su šia viltimi akis užmerkė tūkstančiai laisvės kovotųjų ir jų simboliais tapusieji Jonas Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kurių atminimą vertai pagerbėme laisvę atgavusioje Tėvynėje. Taip pat ir Juozas Lukša-Daumantas bei Julijonas Būtėnas, kurių žūties 70-ąsias metines minėsime šiemet. Juo sąmoningesnė Tautos dalis yra gyvieji, juo labiau jaučia ir supranta savo egzistencinį ryšį su praeitimi. Mums natūralu saugoti savo piliakalnius, žyminčius praeities buvimo aukštumas, kitas tautos darbo, kūrybos, gyvenimo vertybes.
Juozas Brazaitis, dar viena šviesios atminties rezistencinio sąjūdžio asmenybė, apie tai sako: „Sukilimai susiklosto vienas paskui kitą laiko eigoje kaip, sakytum, piliakalniai teritorinėje erdvėje. Ir vieni ir antri byloja apie žmones, kurie buvo tokie pat kaip ir dabar. Su tais pačiais džiaugsmo, geresnio gyvenimo siekimais. Tačiau atėjo tokios gyvenimo dienos, kada tie žmonės rizikavo savo laime ir savo gyvybe vardan aukštesnio ir bendresnio tikslo – tautos ir tautiečių laisvės. Rizikavo savo laisva valia, nepriversti, nemobilizuoti. Laisvas savęs aukojimas aukštesniam idealui tai aukštesnio prado laimėjimas žmoguje.“
Filosofas Antanas Maceina, demaskuodamas melą kaip esminę Blogio karalystės žymę, skatina rezistenciją prieš melą. Artėjanti sukaktis suteikia progą pasipriešinti sovietinės istoriografijos orkestruotam melui, kuriuo bandoma sumenkinti Birželio sukilimą. Sukilimo 80-metis – dėkinga proga pabrėžti, kad:
1. Lietuvių Tautos sukilimo faktas paneigė sovietinį melą, jog Tauta savanoriškai prašėsi būti priimama į kruvinojo Stalino režimo engtą dirbtinę Sovietų Sąjungą.
2. Sukilimo veiksmas prieš įsakmiai pareikštas vokiečių direktyvas neskelbti Lietuvos nepriklausomybės ir nesudarinėti Vyriausybės paneigė sovietinį mitą, kad sukilimo iniciatoriai buvo Vokietijos naciai.
3. Sukilimui vadovavusios organizacijos vadovų areštai ir deportavimas į sovietų bei nacių koncentracijos stovyklas, kovotojų paskelbimas okupanto „išdavikais“ patvirtino faktą, kad naciai ėjo tuo pačiu keliu kaip ir jų sąjungininkai Kremliuje – kalėjimais, deportacijomis ir žmonių žudynėmis gniaužė laisvės siekimą. Tauta turėjo sukilti.
SUKILIMĄ PAMINĖTI kviečiame plačiąją visuomenę renginiais ir paskaitomis, sukilėlių kapų sutvarkymu bei sukilimo kovas įamžinančių vietų lankymu, jų paženklinimu ir pagerbimu, pasisakymais žiniasklaidoje, knygų ir dokumentų rinkinių leidyba. Tegul visa tai gaivina ir stiprina pasipriešinimo neteisybei dvasią ir tegul reiškia pagarbą rezistencijos aukoms – tiek pat visuotinę, kiek visuotinis buvo lietuvių džiaugsmas ir entuziazmas, 1941 m. birelio 23-osios rytą Kauno radijui prabilus Nepriklausomos Lietuvos vardu.
Šia proga pranešame, kad visuomeninės iniciatyvos pagrindu sudarėme redkolegiją, kuri rengia straipsnių ir dokumentų rinkinį, skirtą Sukilimo 80-mečiui. Tarp jos autorių – Arvydas Anušauskas, Kęstutis Girnius, Kęstutis Skrupskelis, Bronius Makauskas, istorinės asmenybės Juozas Brazaitis, Adolfas Damušis, Vincas Trumpa, Jonas Algirdas Antanaitis ir kiti.
Leidinio Sukilimo 80-mečiui redakcinės kolegijos sudėtis:

Audronius Ažubalis
Kostas Ivanauskas
Vytautas Landsbergis
Valdas Rakutis
Arvydas Sekmokas
Vidmantas Valiušaitis

Vilnius, 2021 m. Kovo 11 d.

Read more

Posted in Uncategorized | Leave a comment

Angelė Jakavonytė, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė

Apie Laisvės kovos žarijas, iš kurių įkurta Kovo 11-osios ugnis

„Lietuvos Laisvės kovos sąjūdis iki paskutinės išlaisvinimo kovos veikia slaptai, karo padėtyje (…). Tie paslaptingi istorijos lapai, kuriuose yra įrašyti kiekvieno partizano nuveikti darbai, nueitas nepaprastai sunkus laisvės kovos kelias, legalų gyvenimą gyvenančiam žmogui dažnai net neįsivaizduojami ir neįtikėtini išgyvenimai – jie bemaž be išimties pabaigoje užantspauduojami to paties partizano krauju ir gyvybe – yra nusinešami amžinybėn, iš kurios jie niekuomet nebus visiškai visi sugrąžinti ir niekieno nebus išskaityti tokie, kokie jie iš tikrųjų buvo…“, – rašė Pietų Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Kaip visuomenė, jau ilgokai gyvename kasdienybės ir politikos rutinoje, kurioje, žinoma, šiandienos iššūkių pakanka. Bet valstybei svarbios datos kasmet vėl paskatina atsigręžti ir įvertinti, ar senoji, ir ypač jaunimo karta, žino apie juodžiausios tamsos mūsų istorijos laikmetį, kurio įvykiai tapo teisiniu pagrindu Nepriklausomybės atkūrimui 1990 metų Kovo 11-ąją. Žinoma, kalba čia apie dar nepakankamai suvokiamą, vertinamą ir pripažįstamą mūsų pačių pokario pasipriešinimo judėjimo fenomeną. Daugelis partizanų žuvo, kiti mirė neatlaikę žiaurių kankinimų, šalčio, bado ar alinamo darbo lageriuose ir kalėjimuose. Atėjūnai,norėdami palaužti lietuvių tautos pasipriešinimą ginklu, parodė protu nesuvokiamą savo barbariškumą. Partizanai būdavo kankinami neįsivaizduojamais būdais: deginami padai, po nagais veriamos adatos, nulupami nagai, tempiami ir laužomi sąnariai, žalojami lyties organai, lupama oda, daužoma, kol netekdavo sąmonės. Po žiaurių egzekucijų sugrįžo nedaugelis, o ir sugrįžę kai kurie nenorėjo niekam atskleisti savo praeities ir kančių. Taip ir išėjo Anapilin, išsinešdami savo skaudžias patirtis. Bet partizanų įžiebta pasipriešinimo okupacijai ugnis neužgeso, giliai ruseno daugybę metų, kol įdegė 1990 metų Kovo -11-osios liepsną.
Partizanas Juozas Jakavonis-Tigras po kankinimų, bado, šalčio ir alinamo darbo kalėjimuose ir lageriuose sugrįžo iš ten, iš kur dauguma negrįžo. Pats didžiausias jo noras sugrįžus buvo, kad apie okupantų barbariškumą sužinotų ne tik Lietuvos žmonės, bet ir visas pasaulis.
Nors nuo tų įvykių praėjo daugybė metų, tačiau Tigras, perskaitęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistą Merkio rinktinės štabo 1945-1946 metų dienoraštį – unikalų partizanų laisvės kovų dokumentą, kurį rašė garsus Dzūkijos partizanų vadas A. Ramanauskas–Vanagas, mintimis vėl sugrįžo į tuos baisius laikus, prisimindamas patirtus baisius išgyvenimus.
Štabo dienoraštis pradėtas rašyti vykdant Dainavos krašto partizanų vienytojo, Dzūkų grupės vado plk. ltn. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio 1945 m. gegužės 7 dienos įsakymą, kuriame nurodoma: „Kuopų ir batalionų vadai veda operacijų ir veiksmų dienoraštį, kuriame kiek galima suglaustai, bet pakankamai pilnai ir teisingai aprašomi visi partizaniniai veiksmai. Dienoraščio tikslas: palikti teisingą kovų dėl laisvės vaizdą kaip medžiagą istorijai ir pagelbėti vėliau surasti tuos tyliuosius, mažai kam žinomus didvyrius.“
Šio unikalaus leidinio sudarytojas – istorikas, Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta – parašė įžangą, perrašėtekstą, kuris vietomis buvo sunkiai įskaitomas, iššifravo partizanų slapyvardžius, jų gimimo ir žuvimo datas bei vietą, A. Ramanausko -Vanago dienoraštį papildė nuotraukomis bei iliustracijomis.
Šiame dienoraštyje mane labiausiai sujaudino Vanago aprašyta krata, atlikta mano senelių Juliaus ir Karolinos Jakavonių sodyboje Kasčiūnų kaime, kur dabar yra atkurta Pietų partizanų vadų J. Vitkaus – Kazimieraičio ir A. Ramanausko – Vanago vadavietė.
Apie tą kratą buvau daugybę kartų girdėjusi iš tėvo partizano Tigro ir ryšininkių savo tetų Onutės ir Vladislavos, bet, perskaičiusi Merkio rinktinės štabo dienoraštį, į tuos įvykiuspažvelgiaunaujai. Itin jautriai Vanagas aprašė, kaip jie jautėsi būdami po žeme ir nieko negalėdami pakeisti, jų likimas buvo atiduotas Dievo valiai.
„1947 m. vasara. Šiandien ypatingesnė diena, nes rusai čia pat. Girdėjosi štai prieš 40 min. jų žingsniai – taip arti jie buvo. Dabar jie vėl artinasi. Šiuo metu yra 14.00 val. Tokių valandų nedaug žmogaus amžiuje. Šiuo metu sprendžiasi… gyventi ar mirti. Ir tai tuomet, kai žmogus jaunas, pilnas energijos, kūrybos, pasiaukojimo nenuilstamai dirbti mielos Lietuvos laimingesnei ateičiai. Mano, Kazimieraičio ir Strazdo gyvybės Dievo rankose. Jis jas mums yra suteikęs, jas turi teisę atimti, jeigu jau atėjo laikas. Šios minutės yra ilgos ir keistos. Tuomet, kai žmogus esi visiškai sveikas, puikiai protauji ir šaltai svarstai, kas bus už kelių ar keliolikos minučių. Mintys šiuo metu su malda skrenda pas Aukščiausiąjį, kaip ir visuomet mūsų pavojų pilname gyvenime. Dieve, Tavo šventa valia teesie kaip Danguj taip ir ant žemės. Atleisk mums už visa tai, kuo esame Tavo šventą valią užrūstinę. Štai ir vėl pasigirdo bildesys, bet greit nutilo. Šiuo metu jau 14.13 val. Paprastai tokie išgyvenimai ilgainiui išdyla, nublunka, bet jie susikaupus ir po ilgo laiko tarpo galimi vaizduotėje atkurti. Todėl aš ir bandau šį išgyvenimą fiksuoti taip, kaip jis iš tikro yra.
Ir koks žmogaus menkutis gyvenimas. Jis trapesnis už stiklą ir visa kita. Kai tiek paskutinėmis dienomis kurta ištisomis valandomis po 17 val. ir daugiau. O štai šią minutę viskas gali subyrėti ir tekti už keletos valandų jau gulėti išniekintam gatvėje bolševikų pajuokai. Ši mūsų šventa kova turi baigtis pergale, nes mes kovojame už tikrą laisvę, šventą per amžiais lietuvių mylėtą tikėjimą.
Šiuo metu jau 14.19 val. Sunkiausia, kai esi tokioje padėtyje, kada nebegali sekti priešo ir užkluptam nėra nė mažiausios vilties išsigelbėti. Tokia yra ir mūsų trijų šiuo metu padėtis. Tuo ji ir ypač įdomi, drauge ir žiauri. Tokių momentų man teko jau ne vienas išgyventi. Panašūs šiam buvo jau trys, o kiti tokiose apystovose, kad buvo galimybė gintis ir užkluptam dar kovoti ir gelbėtis. Šiuo metu negali spėti koks priešo skaičius, nors jis čia už keletos metrų. Šiuo metu toliausiai už 20–15 metrų. Šiuo metu pas mus tyla. Girdisi vien mano plunksnos čežėjimas. Pradžia šio pavojaus buvo staigi ir prasidėjo 13.05 val. Pavojus tebesitęsia ir dabar, tik jis atrodo padidėjęs, nes tai girdisi iš reiškinių. Galima neperdėjus šitaip išsireikšti: „Mūs čia ieško ir mes čia!“
K[azimieraičiui] buvo patarta visiškai gesinti šviesą, nes tuoj pristigs oro. Aš šviesą žymiai sumažinau, bet dar palikau, nes tikiu, kad laike 2 valandų likimas bus išspręstas vienon ar kiton pusėn. Tiesa, šviesa pamažu ima blėsti. Dabar 14.29 val. Įkyriausias laukimo laikas. Tokiu atveju, kada mirties šešėlis jau bemaž dengia žmogų, mintys vis vien kaip laisvas aras plasnoja. Kazimieraitis klausia, ar nesigirdėjo naujų ženklų. Aš atsakiau, kad tuo tarpu ne. Dabar 14.33 val. Ir kas įdomiausia, kad tokiu atveju, kada mirties šešėlis jau bemaž dengia žmogų, mintys vis vien kaip laisvas aras plasnoja. Jos dabar ten, kur man brangu. Tos mintys dar aiškesnės, dar mitresnės. Ir tikrai, jeigu mokėčiau gerai valdyti plunksną, gražiai ir daug parašyčiau, bet, deja, to negaliu išlieti po šia plunksna, kas manyje jaučiasi. Viena bloga ir tai, kad ne visa gali rašyti, nes gal už kelių minučių šias eilutes prie mano lavono skaitys priešas.
Bolševike, Tu gali savo jėga mus silpnus tuoj pat sunaikinti, bet neišplėši tėvų žemės, šv. Lietuvos žemelės. Ji mus priglaus ir mes būsim laimingi. Bet jau 14.39 val. Gal Dievas kaip iki šiol, taip ir dabar panorės, kad mes dar kovotume ir dirbtume už jo mokslą, už mielą bočių žemės laisvę. Gal tuo dar daugiau įkvėps jėgų ir energijos nenuilstamai pernešti sunkiausias valandas. Gal jūs, kraugeriai, mūs ir neberasit ir po keletos valandų vėl galėsime lengviau atsikvėpti ir dar šiandien vykti žygin, kuris prieš kelias dienas užplanuotas. Man atrodo, kad tik tokiomis aštriomis gyvenimo valandomis žmogus begali suprasti gyvenimo esmę ir prasmę….Ir gal aš esu laimingiausias žmogus, kad išgyvenu šias valandas, kad jau už kelių savaičių sueis metai, kaip šiuo gyvenimu gyvenu.
Gal, jei išliksiu iš visų šių gyvenimo audrų, būsiu kūrybingesnis ir nepraleisiu tuščiomis dienų. Gal mano gyvenimas, jei ne šis, būtų tapęs beprasmiu, tuščiu ir šis pasirinktas kelias yra teisus. Šiuo metu taip lengva ant širdies ir rami sąžinė, nes ta kova, kurioje aš visiškai esu pasišventęs ir atsidavęs iki paskutinio kraujo lašo, yra šventa. Visos mano kančios, kurios gal čia pat ar kurios dar ateity mane šioj kovoj pasitiks, visas mano triūsas ir darbas, kurį nuveikiau ar nuveiksiu savo silpnomis žmogaus jėgomis, tebūna tavo, Dieve, didesnei garbei ir žmonijos gerovei. …
Padėties kitaip pakeisti šiuo metu nebeįmanoma. Jeigu ras, – mirtis, jeigu ne, – vėl viskas tvarkoj. Tik prieš pavojaus pradžią buvo pertvarkomos bylos. Dabar tas darbas sustojo. Reikia tyliai laikytis, nes primygtinai pasikartojo pavojus, kad galim būti rasti. Šiuose namuose jau antras toks išgyvenimas. Tik tuomet, kai buvo kritiškiau, šios minutės nieko nežinojome, o kai patyrėme pavojų, jau buvo praėjusios pavojingiausios minutės. Taip pat pavojus gana greit praslinko. Dar būtų kritiškiau, kad rusai čia pat apieškos virš nugarų… Dabar jau 15.07 val. Taip pat man atrodo, kad šie momentai būtų sunkiausiai pergyvenami, jeigu jie po ramaus gyvenimo staigiai užkluptų. Dabar jau daugybė turėta pavojų – didesnių ir mažesnių ir taip žmogus pripranta. Taip vis laiks nuo laiko įgundi vis šalčiau galvoti ir laikytis, o tai, kaip praktika parodo, tik į naudą išeina. Dėl savęs asmeniškai galėčiau tiek pasakyti. Iš mažens buvau labai bailus. Mokykloje ir net gimnazijoje neturėjau net susipešimų su draugais. Pašaukimas – mokytojas. Kovų pavojai, nakties žygiai, kuriuos skaitydavau aprašymuose, mane baugindavo. Šiuo metu yra taip. Kiekvienas įvykis pirmą sekundę mane perveria kaip elektros energija. Drauge tuo pat įspūdžio padaro žaizda, kraujas, bet po to jau ramu ir savotiškai įdomu. Taip yra ir šiuo momentu. Pistoletas kabo ½ m atstu nuo manęs. Apsisprendimas jau padarytas prieš metus. Dešimtukė ir granatos taip pat čia. Gyvo manęs šiandien, o ir ateity, nepaims, nebent likčiau be sąmonės.
Lygiai žinau ir net neabejoju, kad Kazimieraitis kovotų iki paskutiniųjų, nes yra šaltesnis negu kas galėtų pamanyti. Su juo neseniai buvau bemaž beviltiškoj padėty ir jį vien galimas įsivaizduoti šalčiausias laikymasis išgelbėjo. Dievas ir vėl panorėjo, kad jis dirbtų toliau, gal ir šiuo metu to panorės. Padėtis tokia pat, ji man suvis įtartina. Netikėčiau, kad būtų išdavimas, bet šnipas galėjo maždaug apšnipinėti. Tą mes visi esam numatę. Tuo ir šio pavojaus dydis nesumažėja. Dabar 15.24 val. Tyla, tik šunelis šen ar ten perbėga, bet nebelodamas….Ką rusai dabar veikia ir ką mano toliau daryti, sunku atspėti, bet virš galvų žingsnių nesigirdi. Tik viena aišku, kad pavojus dar nepraėjo, nes tuoj būtų pranešta apie tai. 17.08 val. už 10 metrų aiškus pašnekesys žmonių – neapsirikta, atrodo, bus, jeigu tvirtinčiau, kad rusai. Mat, čia garsas sunkiai praeina, tuo būdu ir artimi garsai nebeaiškūs. nusprendžiame, kad rusai galėjo per šnipus nujaust mūsų laikymosi vietovę, o jeigu taip būtų, tuomet pavojus didesnis. Įtariama ir tai, kad jau 17.12 ir jau vakaras, už valandos bus sutema, o rusai dar nesitraukia. Tokį laukimą ir neaiškumą laikau labiau neigiamai veikia žmogų negu žygis su pavojumi…. Taigi rašant ir fiksuojant padėtį įvykių akivaizdoj savaime žmogus galvoji, kaip šios eilutės atrodys pačiam skaitant, jeigu išliksiu gyvas.
Jau prie skylės! Įtempimas didžiausias! Skylė jau atidengta ir … Rusų buvo 60-tis. Dalis jų ėjo tiesiai per mūs namus. Pavojus praėjo laimingai. Prieš kelias minutes pasitraukė paskutinieji. Taip Dievas norėjo… Ir ar tai ne romanui tinkantis straipsnelis, jeigu plunksna būtų tam palanki. Ir čia nė per akimirksnį nepameluota…Bet tai tik dalelė tų vargų pavojų, tik mažytė užblėsusi tų gigantiškų įvykių kibirkštėlė palyginant su tuo, kas vyksta Lietuvoje bolševikinės vergijos priespaudoj…“.
O kas įvyko tomis akimirkomis virš žemės, prisimena partizanas Juozas Jakavonis-Tigras: „Būdamas gretimo kaimo pamiškėje pamačiau, kad po kaimą siaučia enkavedistai. Greitai parbėgau į namus ir apie tai pranešiau Kazimieraičiui ir Vanagui. Užmaskavo bunkerį, susitariau su sesute Vladze, kad ji duos ženklą, kai pasitrauks enkavedistai. O pats nubėgau prie Merkio ir nubridau iki mažojo bunkerėlio, kuris buvo iškastas pačiame šlaite. Įlindau į jį, užsitaisiau šautuvą, pasidėjau granatą ir laukiau. Laikas slinko kankinančiai lėtai, per tas penkias valandas pergalvojau daug ką: galvojau, gal visi buvę bunkeryje jau aptikti, sušaudyti, o gal patys susisprogdino, nenorėdami pasiduoti priešui, o gal užduso nuo oro stokos. Kas atsitiko su mano namiškiais, kad neatbėga sesutė, gal juos jau išvežė, ar dar kas nors blogiau atsitiko? Burna džiūvo, nervai buvo įtempti, tačiau padaryti nieko negalėjau. Viskas buvo Dievo valioje. Mano močiutė ir Kazimieraitis mane buvo išmokę maldų, todėl labiausiai nuramino malda.Kalbėjau Marijos litaniją, taip nors kiek nuslinkdavo iš galvos baisios mintys. Man atrodė, kad praėjo jau visa amžinybė, pradėjo jau ir temti, krėtė drebulys ir nuo šalčio, ir nuo įtampos….Su kiekviena valanda mintys darėsi vis slogesnės, ir vilties, kad viskas ten, viršuje gerai, mažėjo…Pagaliau pamačiau raštelį ant medžio šakos. Išlindau iš bunkerio ir pasijutau lyg iš naujo užgimęs, apibėgau pamiškę – enkavedistų nėra. Tada pribėgau prie bunkerio, nuėmiau maskuotę – dėžę su smėliu, pamačiau pulkininką Kazimieraitį, kuriam trūko deguonies ir jis buvo prislinkęs arčiau išėjimo angos“, – prisimena Tigras. Apsikabinome ir su ašaromis akyse džiaugėmės, kad likome gyvi.
O aš bandau įsivaizduoti, ką jautė mano senelis Julius Jakavonis, kuris visos kratos metu stovėjo netoli bunkerio ir aiškino, kad nieko čia nėra. Kiek reikėjo savyje turėti tvirtybės, valios kovoti už Lietuvos laisvę, jog išlikti ramiam. Šį kartą išgelbėjo kartys, kurios buvo sudėtos netoli bunkerio, prie tvarto. Enkavedistai pamanė, kad po kartimis ir yra bunkeris. Kartis liepė numesti ir jos buvo sumėtytos ant bunkerio. Liepė jas numesti iš ten ir pradėjo badyti durtuvais, kurie smigdavo giliai į žemę, buvo badoma pusės metro atstumu aplink bunkerį.
Ir tai buvo ne pirma krata, kuomet Vanagas ir Kazimieraitis buvo bunkeryje. Pirmą kartą buvo net anga atidaryta, nes Tigras buvo išvykęs ir nespėjo uždengti bunkerio. Matyt tokia Dievo valia buvo, išgirdo maldas po žeme ir ant žemės, kad šis bunkeris nebuvo aptiktas.
„Namuose buvusi močiutė, mama Karolina, seserys Ona ir Vladzė meldėsi ir prašė Dievo pagalbos, nes jos daugiau nieko negalėjo padaryti. Enkavedistų buvo apie šešiasdešimt, todėl net menkiausias jų jaudulys ar išgąstis galėjo sukelti įtarimų. Mama nuo nuolatinių kratų pradėjo sirgti nuomariu“, – pasakoja Tigras.
O tokios kratos buvo daromos nuolat – ir dieną, ir naktį. Kiek reikėjo stiprybės, kad visa tai ištvertum ir nepalūžtum. Matyt, dėl tų išgyvenimų, kalėjimų, bado, šalčio mano seneliai Julius ir Karolina Jakavoniai taip anksti išėjo Anapilin. Vanagas apie juos yra labai gražiai yra parašęs:
„Šeimininkai, pas kuriuos įsirengėme tuos tris bunkerius, buvo neparastai sąžiningi žmonės. Jie buvo pasiryžę ne žodžiais, bet darbais aukotis, kad tik mums sektųsi dirbti ir kovoti dėl Lietuvos laisvės. Kiekviena tokia šeima – tai nesugriaunama laisvės tvirtovė mūsų tėvynėje. Ir su didžiausiu vidiniu pasitenkinimu galiu pasakyti, kad tokių šeimų šiluose ir visoje Lietuvoje yra dar labai daug. Tokių lietuvių darbo ir pasiaukojimo savo tėvynei pavyzdžiai visuomet suteikdavo mums jėgų pergyventi sunkiausias valandas, patikėti lietuvių tautos nemarumu ir žinoti, kad anksčiau ar vėliau Lietuva sulauks šviesios ateities“.
Merkio rinktinės štabo dienoraštis buvo saugomas Lietuvos SSR KGB archyve (dabar – Lietuvos ypatingasis archyvas) ir kaip daiktinis įrodymas buvo prisegtas prie 20 tomų sudarančios A. Ramanausko baudžiamosios bylos. Jame fiksuojami partizaninio karo įvykiai, netektys, kovotojų siekiai ir viltys, užrašyti alinančiomis požeminio gyvenimo sąlygomis ar mirtino pavojaus akivaizdoje, kai virš galvos stovi bunkerio beieškantis nuožmus priešas.
„Sužinom, kad š. mėn. 8 d. (aut. past. 1946-12-08) pas ūkininką paimtas rusų gyvas ryšininkas partizanas Tigras, ir namuose be ginklo part. II Bn. Bitininkas. Buvo pakliuvęs ir Taugirdas. Bet jis laikėsi šaltai. Pistoletą paslėpė užpakaliniuose kišeniuose ir parodė padirbtus dokumentus. Paleido. Tigras daug žino. Jeigu išduotų, būtų blogai. Tačiau juo pasitikim. Jis neišduos….Keliaujame į vadavietę. Grįžę radom viską tvarkoje. Tigras nieko neišdavė. Laikosi didvyriškai…“.
Tigras, atlaikęs žiaurius kankinimus, nieko neišdavė ir pilnai išpildė savo vadų Kazimieraičio ir Vanago pasitikėjimą. Atkūrus Nepriklausomybę, jis betarpiškai liudija Lietuvos ir iš užsienio atvykstantiems žmonėms apie partizanų pasiaukojančią kovą už Lietuvos laisvę.
Skaitytojus visai neseniai pasiekęs partizanų Merkio rinktinės štabo originalus dienoraštis, akivaizdu, nebeleidžia istorijos perrašinėtojams savaip interpretuoti įvairių to laikmečio faktų. Perskaityti šį autentišką anų laikų liudijimą būtina, kad suvoktum, kaip laivės kovotojai mąstė, kaip gyventi buvo apsisprendę, kodėl nesibaimino vardan Tėvynės paaukoti nei laisvės, nei asmeninės laimės ar net gyvybės. Partizaninis karas šalies istorijai svarbus ne tik kaip karas plačiąja prasme, tačiau ir kaip paprastų žmonių priešinimasis didesnei okupacinei jėgai. Nors šios jėgos partizanams ir nepavyko įveikti, tačiau šie žmonės tikėjo.Ne veltui jie pasiryžo aukotis vardan tikėjimo atkurti Lietuvos nepriklausomybę, kurią mes visi išvydome nuo jų aukos laiko praėjus dešimtmečiams –1990 metų Kovo 11-ąją!

Read more
Posted in Uncategorized | Leave a comment

KĄ „MIŠKO BROLIAMS“ PASAKYTŲ VANAGAS

ANGELĖ JAKAVONYTĖ

Simboliškai sutapo, jog išvakarėse prieš teismo sprendimą iškeldinti buvusį partizaną Albiną Kentrą ir jo įkurtą draugiją „Miško broliai“ iš pastato Totorių 9/Labdarių g. 10, Vilniuje, perskaičiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistą Merkio rinktinės štabo dienoraštį, kurį rašė partizanų vadas Adolfas Ramanauskas.

Dienoraštis tikrai sukrėtė – protu nesuvokiama, kiek tuomet vyrai, išėję į mišką, turėjo drąsos, valios ir ryžto aukotis dėl Lietuvos Laisvės. Ypatingai sujaudino kratos aprašymas mano gimtajame Kasčiūnų kaime: „Šiandien ypatingesnė diena, nes rusai čia pat. Girdėjau štai prieš 40 min. Jų žingsniai – taip arti buvo. Dabar jie vėl artinasi. Šiuo metu yra 14.00 val. Tokių valandų nedaug žmogaus amžiuje. Šiuo metu sprendžiasi …Gyventi ar mirti. Ir tai tuomet, kai žmogus jaunas, pilnas energijos, kūrybos, pasiaukojimo nenuilstamai dirbti mielos Lietuvos laimingesnei ateičiai. Mano, Kazimieraičio ir Strazdo gyvybės Dievo rankose. .. Štai šią minutę viskas gali subyrėti ir tekti už keletos valandų jau gulėti išniekintam bolševikų pajuokai….Ši šventa kova turi baigtis pergale, nes mes kovojome už tikrą laisvę, šventą per amžius lietuvių mylėtą tikėjimą“.

Perskaičiusi šiuos žodžius pagalvojau – o ką parašytų Vanagas, išgirdęs žinią, jog mūsų jau laisvos Lietuvos teismas priėmė sprendimą iškeldinti buvusį partizaną, politinį kalinį A. Kentrą ir jo įkurtą „Miško broliai“ draugiją iš laisvės gynėjų, šaulių, kitų savanorių rankomis atstatyto pastato? „Miško brolių“ draugijos priešieškinys, kuriuo jie prašė draugiją pripažinti šio statinio dalies statytoju ir pačios draugijos jėgomis ir lėšomis pastatytą statinio dalį leisti įregistruoti draugijos vardu, atmestas. Kokiais teisės aktais vadovaujantis galėjo būti priimtas toks teismo sprendimas, jeigu dar 2011 m. neskundžiama nutartimi Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas nustatė, kad „Miško brolių” draugija pakeitė didžiąją dalį pastato ir iš esmės sukūrė naują daiktą? Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. A. Kentros puoselėjamai „Miško brolių“ draugijai perdavė tik dabartinio pastato griuvėsius. Albinas Kentra, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, Laisvės premijos laureatas, siekdamas įprasminti žuvusių už Lietuvos laisvę atminimą, talkomis išvalė griuvėsių teritoriją, parengė statinio rekonstrukcijos projektą, rūpinosi užsienio lietuvių lėšų pritraukimu bei Vyriausybės parama, iš kurios „Miško brolių“ draugija pastatė visai naują Lietuvos laisvės kovų „Miško brolių” draugijos pastatą. Netrukus po to, kai draugijos lėšomis iškilo normalus pastatas, ir prasidėjo teisminiai procesai dėl nuosavybės teisių. Galiausiai teismas pripažino, kad pastato griuvėsiai draugijai buvo perduoti ne nuosavybėn, bet panaudai, todėl pastato įregistravimas yra neteisėtas. Ar egzistavo pastatas, kol buvo griuvėsiai? Ar tikrai pastatą perdavė? Bet sukūrus rezultatą – iš griuvėsių pastatytus rūmus, atsirado interesas draugiją iškeldinti. Albinas Kentra teigia, jog, ekspertų vertinimu, draugija atkūrė 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų bei sukurė 44,36 proc. naujo bendro ploto.

Neabejotinai Vanagas pasakytų: „Gana jau mūsų tauriųjų partizanų nuogus kūnus privalkiojo. Gana juos prispardė, apspjaudė ir visokiais būdais išniekino NKVD ir istribiteliai bei tautos išgamos“ (Iš Vanago dienoraščio). Ir tikriausiai nusiviltų – ar už tokią Lietuvą partizanai paguldė savo galvas? Juk dažnai tik gražiai kalbame, kad jų kovą vertiname. Neretai institucijų sprendimai atskleidžia visai priešingą požiūrį bei savo valstybės savivertės nesuvokimą. Vanagas tikrai nesuprastų, kas vyksta šiandieninėje Lietuvoje, kai valstybėje nėra adekvataus istorinės atminties supratimo. Pats geriausias to neadekvataus istorinės atminties supratimo pavyzdys – teismo sprendimas partizaną Albiną Kentrą, kurio visa šeima dalyvavo (trys jo broliai partizanai žuvo) nepaprastai sunkioje kovoje už Lietuvos laisvę, iškelti su „Miško broliai“ draugija iš pastato. Kitaip sakant, „Miško broliai“, keliaukite atgal į mišką, nes Jums ten vieta.

Paklausiau gerbiamo Albino Kentros, kodėl draugija sutiko paimti visiškus griuvėsius, kodėl nesirinko kitoje vietoje? Jis pasakė: „Šių griuvėsių niekas nenorėjo imti, nes čia nebuvo nei kanalizacijos, nei vandentiekio, nei stogo, nei daugelio sienų, bet mums šis pastatas buvo labai svarbus, nes būtent iš šio namo 1919 m. išėjo 100 savanorių ginti Tėvynės ir todėl kilo mintis, kad savanoriai turi būti pagerbti ne tik Rasų kapinėse, bet ir atkūrus šį pastatą. Tai buvo mano gyvenimo tikslas, kad čia po vienu stogu galėtų rinktis visos nevyriausybinės organizacijos, čia atvyktų iš visos Lietuvos vietų tremtiniai, partizanai, užsieniečiai, kad čia vyktų renginiai, susitikimai, būtų skaitomos paskaitos“.

Albinas Kentra – kuklus, nepaprasto likimo šviesuolis, vienas tų, kurie neprarado tikėjimo ir pasitikėjimo Lietuvos praeitimi ir ateitimi. Jis visai Lietuvai žinomas kaip Vilniaus Universiteto dvasia, Lietuvos Sąjūdžio ir Lietuvos karščiausių įvykių metraštininkas. Daug metų jis kaupė Lietuvos išsivadavimo bei laisvės kovų istorijos archyvą, kuriuo visada svajojo pasidalinti su visuomene tuomet, kai „Miško brolių“ rūmuose duris atvertų atviras visuomenei istorinės atminties centras su vaizdo ir dokumentų archyvu, biblioteka. Jo užfiksuotas Sausio 13-osios išvakarėse Spaudos rūmų šturmas iš televizijos ekranų pasiekė visą pasaulį. Tai buvo itin svarbus darbas, kaip ir jo 1990 metų kreipimais į Vakarų valstybių vadovus. Puikiai mokėdamas keletą užsienio kalbų, dėl Lietuvos laisvės jis rašė laiškus Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Japonijos vadovams, iš jų gavo ir atsakymus.

Net ir nesibaigiantys teismai iš Albino Kentros šios vilties neatėmė, jis visas pastangas ir pajamas jau daugiau kaip dešimtmetį atiduoda šiam tikslui įgyvendinti. Viso savo gyvenimo sumanymui, kuriame jis matė visų miško brolių įprasminimą. Paradoksalu, bet 2008 m. Lietuvos Seimas, skirdamas Albinui Kentrai Kalbos premiją, ją įvardino: „už atkūrimą iš griuvėsių Vilniuje, Labdarių g. 10/9, pastato, kuriame 1919 m. susirinkę savanoriai išėjo ginti Lietuvos nepriklausomybės; iniciatyvinės veiklos, trukusios daugiau kaip 15 metų, rezultatas – Lietuvos paveldo objektas, pritaikytas istorijos ir kultūros veiklai“. A. Kentra, prikėlęs pastatą iš griuvėsių, jam išlaikyti panaudojo ir gautą valstybės premiją.

Kai pirmą kartą 1979 m. per Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų teko pamatyti su video kamera A. Kentrą, nežinojau kas jis toks, bet man pasirodė, kad jis ypatingas žmogus. Per savo draugę, kuri studijavo VU vokiečių kalbą, sužinojau, kad tas ypatingas žmogus yra puikus dėstytojas Albinas Kentra. Tai tas pats dėstytojas, kuris įkūrė anglų kalbos audiovizualinį centrą, kuriame, įdiegus modernias technologijas, studentai galėjo mokytis šnekamosios anglų kalbos.

Albinas Kentra 1992 m. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 m. – Vyčio kryžiaus ordinu, o 2002 m. – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. 2008 m. už aktyvų rūpinimąsi Lietuvos istoriniu bei materialiuoju paveldu jam buvo įteikta Kalbos premija, 2010 m. buvo apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“. 2013 m. jam suteiktas Šilalės garbės piliečio vardas, 2016 m. įteikta Šv. Kristoforo statulėlė už gyvenimą, skirtą Vilniui, 2019 m. paskirta Laisvės premija.

Albinas gimė 1929 metais Gūbrių kaime, Šilalės apylinkėse, Onos ir Juozapo šeimoje. Mama, gimusi Čikagoje, buvo šeimos šerdis, jai buvo labai svarbi Lietuvos istorija, ir, savaime suprantama, Lietuvos ateitis. Todėl labai sąmoningai pasirinko ne pasitraukti iš Lietuvos, o pasilikti ir ginti ją nuo okupacijų. Pasipriešinime dalyvavo visa šeima: keturi sūnūs tapo partizanais, dvi dukros ir pati mama – ryšininkėmis. Mama surinko visus vaikus į būrį ir pasakė: „Turime priešintis, vis tiek Lietuva bus laisva“. Su savo vaikais po namu iškasė bunkerį, kuris taip ir nebuvo surastas. Namas buvo nacionalizuotas. Albinas buvo jauniausias. Būdamas 16 metų Šilalės krašto miškuose jis davė partizano priesaiką ir liko jai ištikimas per visus kankinimus, lagerį, sovietmetį. A. Kentra lygiavosi į savo brolį Joną Kentrą-Rūtenį. Jis buvo Butigeidžio rinktinės vadas, Žemaičių apygardos štabo narys. Albinas Kentra sovietų, būdamas nepilnametis, buvo nuteistas 10 metų lagerio. Už Uralo kalnų, iš Karabaso į Spasko lagerį su kitais kaliniais buvo kelias dienas varomas pėsčiomis. Šiame lageryje kalėjo rusų rašytojas Aleksandras Solženycinas, įvairių tautybių inteligentai – diplomatai, mokslininkai, gydytojai, kultūros žmonės.

Po sunkios dalios lageryje 1954-aisiais grįžęs į Lietuvą, Albinas savo brolių jau nesurado. Gyva likusi buvo tik mama, vėliau iš lagerių grįžo ir abi seserys. Mama taip ir slapstėsi visą likusį gyvenimą, nes neturėjo rusiško paso. Kai 1961-aisiais ji mirė, buvo palaidota slapta, naktį Šilalės kapinėse.

Negaliu patikėti, jog A. Kentra, iki šiol ne tik savo archyvą laikęs „Miško brolių” rūmuose, bet ir pats prisiglaudęs jo nešildomame kambarėlyje, bus išmestas į gatvę, nors pagal teismų nustatytus ekspertinius duomenis draugija atkūrė 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų bei sukurė 44,36 proc. naujo bendro ploto. Nejaugi jam sulaukus tokio garbingo amžiaus, vos bepaeinančiam laivės kovotojui valstybės vardu bus taip „atsidėkota“ už jo nepalaužiamą valią, meilę tėvynei, troškimą ir aktyvų laisvės siekimą savo šaliai. Ši „dovana“ – būtent artėjančios Lietuvos Nepriklausomybės dienos – Vasario 16-osios išvakarėse.

Paklausiau, ar A. Kentra tiki, kad laimės kovą ir „Miško broliai“ nebus iškeldinti iš šio pastato? Jis atsakė: „Aš tikiu. Kai mane teisė Rusijos tribunolas, man atnešė malonės prašymą, bet aš jo nesirašiau, nes žinojau, kad aš vis tiek kada nors būsiu laisvas. Tai yra laikmečio istorija. Pastato „Miško broliai“ atstatymas yra labai svarbus ne tik Lietuvos žmonėms, bet ir užsieniečiams, kurie iki COVID–19 pandemijos nuolat atvažiuodavo ir aš jiems skaitydavau paskaitas ir rodydavau video medžiagą apie mūsų kovas už Lietuvos laisvę. Danijos Vyriausybės kvietimu ir aš nuolat važiuodavau skaityti paskaitų į Daniją apie Lietuvos Laisvės kovas“.

Grįžtant prie šiomis dienomis išleisto partizanų vado Adolfo Ramanausko–Vanago dienoraščio minčių, ar jis galėtų patikėti, kad partizanų pasiaukojančios kovos šiandien, po trisdešimties atkurtos nepriklausomybės metų, valstybės mąstu dar nesuvoktos ir nevertinamos? Jeigu ne ši jų kova, juk nebūtų buvę net teisinio pagrindo mūsų laisvai valstybei atkurti 1990 metais. Vanagas ir tokios brandžios asmenybės kaip jis tikrai kažką sugalvotų ir imtųsi veikti, kad taip nebūtų. O savo dienoraštyje jis įrašė: „Siunčiam Aukščiausiajam padėkos maldas, kad duoda mums tiek ištvermės ir kantrybės nešti šią sunkią pareigą ir prašome, kad kuo greičiau prašvistų mūsų Tėvynės laisvės saulutė, kad pamatytumėm vėl visi laisvą žmogų, savimi patenkintą ir trokštantį gyventi“.

Palinkėkime laisvės mohikanui Albinui Kentrai, kad kuo greičiau prašvistų išmintis ir valstybės žmonių protai, kad Lietuvos istorinei savivertei ir jos ateičiai neįkainojamos vertės idėjos sukurti informacinį centrą realizavimas būtų pilnai įgyvendintas, ir mielas Albinas užsiimtų kūrybiniu darbu, o ne varstytų teismų duris.

Read more

Posted in Uncategorized | Leave a comment

Ar gali būti taikoma kolektyvinė atsakomybė už karo nusikaltimus bei nusikaltimus žmoniškumui visos tautos atžvilgiu.

Dr. Audrius Skaistys

Šis klausimas yra svarbus jau nuo Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolo laikų, kai buvo teisiami antrojo pasaulinio karo nusikaltėliai. Jau tada buvo suformuota praktika, kad negali būti kolektyvinės atsakomybės už karo nusikaltimus bei nusikaltimus žmoniškumui. Tai yra individualus kiekvieno konkretaus žmogaus nusikaltimas, už kurį jis turi atsakyti.

Tarptautinė teisė jau yra atsakiusi, jog negali būti atsakinga visa tauta, o už padarytus nusikaltimus atsako kiekvienas individualiai, o bausmės už padarytą nusikaltimą individualizavimas tik patvirtina personalinį nusikaltimo ir bausmės pobūdį. Kiekvieno nusikaltusio asmens laipsnis yra diferencijuojamas – vieni organizuoja nusikaltimus, kiti vykdo, treti asmenys bendradarbiauja. Kiekvieno atsakomybės laipsnis yra skirtingas. Todėl yra labai svarbu atskirti, kas buvo nusikaltimo organizatorius, kas vykdytojas, o kas kolaborantas, kadangi kiekvienas asmuo atsako už savo nusikaltimus atsižvelgiant į jo padarytų veikų sunkumą bei pobūdį. Taip pat galima išskirti asmenų grupę, kuri naudojosi nusikaltimų padariniais, tad visų asmenų kaltinti vienodai vienareikšmiškai negalima. Dalis Lietuvos iki 1941 metų birželio 23 dienos buvo okupuota nacistinės Vokietijos, būtent Klaipėdos kraštas. Kai vyko 1941 m. birželio sukilimas, labai svarbu yra surasti tą ribą, kurioje Lietuvos dalyje vyko sukilimas. Skuodo rajone viename nedideliame miestelyje sukilimo metu ginkluoti šauliai užėmė administracines patalpas. Vokiečiai netrukus juos nuginklavo ir sušaudė, nes jie galvojo, jog sukilėliai sukilo toje vietovėje, kuri turėjo priklausyti nacistinei Vokietijai. Šio atvejo niekas detaliai neišnagrinėjo, tačiau būtų labai įdomu sužinoti, kur buvo sukilimo riba Lietuvos vakaruose. Sukilimas vyko teritorijose, kurios tiek pagal Vokietijos, tiek pagal Sovietų Sąjungos įsitikinimus turėjo priklausyti atitinkamai vienai ar kitai Lietuvą okupavusiai valstybei. Šio klausimo yra įvairių aspektų ir jis yra pakankamai daugialypis. Negali būti jokios kolektyvinės ar juo labiau tautinės atsakomybės. Tai yra labai individualizuota, nes tai yra baudžiamosios teisės ir tarptautinės teisės dalis. Nusikaltimai žmoniškumui galėjo būti įvykdyti tiek laimėjusios pusės vadų bei kareivių, tiek ir pralaimėjusios pusės. Tai yra individualus kiekvieno žmogaus veiksmų vertinimas. Juk mes žinome apie Ribentropo – Molotovo pasirašytus slaptuosius protokolus, pagal kuriuos buvo pasidalinta Lietuva, tačiau deramo atpildo už savo kartu padarytą nusikaltimą sulaukė tik vienas iš slaptuosius protokolus pasirašiusių asmenų – Joachimas fon Ribentropas, kuris Pripažintas kaltu dėl karo nusikaltimų Niurnbergo karo tribunolo ir 1946 m. pakartas, o antrasis – Viačeslavas Michailovičius Molotovas ne menkesnis nusikaltimų žmoniškumui vykdytojas – mirė savo mirtimi 1986 m.
Read more

Posted in Uncategorized | Leave a comment

Raginama iškilmingai paminėti birželio 23-iosios sukilimą

Posted on 

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į Seimo valdybą, prašydami birželio 23-iosios Seimo posėdį pradėti iškilmingu 80-ųjų 1941 m. birželio 23-iosios sukilimo metinių paminėjimu.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į Seimo valdybą, prašydami birželio 23-iosios Seimo posėdį pradėti iškilmingu 80-ųjų 1941 m. birželio 23-iosios sukilimo metinių paminėjimu.
Kreipimesi pažymima, kad nors sukilėliams nepavyko įtvirtinti nepriklausomybės, jo metu suformuota Laikinoji Vyriausybė ir per radiją paskelbta apie atstatomą Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos valstybę.
„Sukilimas paneigė sovietinį mitą apie neva savanorišką Lietuvos įstojimą į SSRS. Štai kodėl visais laikais sovietų specialiosios tarnybos ir komunistiniai propagandistai stengėsi ir dar tebesistengia jį kompromituoti. Mūsų pareiga – pagerbti tūkstančius kritusių už Lietuvą sukilėlių“, – teigia parlamentaras A. Ažubalis.
Primenama, kad tai vienintelis toks suorganizuotas ir sėkmingai įvykęs sukilimas sovietų okupuotose valstybėse, kuriuo bandyta atkurti nepriklausomą valstybę su beveik visais jos atributais.
„Manau, kad tai yra tautos valios priešintis okupantams įrodymas ir tam tikra Lietuvos rezistencijos pradžia, kuri po to tęsėsi iki 1953 metų. Tauta rado jėgų sukilti ir parodyti, kad mes radome jėgų kurti laisvą ir nepriklausomą valstybę. Ir tai yra tas įvykis, kuriam turime atiduoti pagarbą – tinkamai pagerbti sukilimo aukas“, – komentuoja L. Kasčiūnas.
Šiuo kreipimusi Seimo nariai kviečia pagerbti visus kovojusius ir daugiau nei 2000 žuvusiųjų už Lietuvos laisvę, todėl prašo birželio 23-iosios Seimo posėdį pradėti iškilmingu minėjimu, minėjimą tęsti vėliavų pakėlimo ceremonija ir iškilminga karių rikiuote. Taip pat organizuoti šv. Mišias Vilniaus arkikatedroje bazilikoje ir Seime surengti jubiliejinę mokslinę konferenciją „Birželio 23-iosios sukilimui – 80 metų“.
Read more
Posted in Uncategorized | Leave a comment

Šauliai ir vasario 16 Lietuva

Diskusija prof. Valdo Rakučio su Arvydu Sekmoku.

Posted in Uncategorized | Leave a comment